Bilietu į Vilnių pasirūpinau dar prieš savaitę. Kadangi Airbaltic rezervacijos sistema internete kažkodėl nedirbo, jį teko įsigyti senam geram SAS Ticket Office, Bergeno oro uoste. Įėjęs į oro uostą, dar dvejojau, ar eitį į Norwegian, ar į SAS. Bet SAS jau išbandytas ir laiko patikrintas, todėl renkuosi jį. Dar maloniau nustebina panelė Cruz, kuri, atrodo, tik ir laukė manęs sugrįžtant. Ji maloniai pasisveikina ir iš karto pasiteirauja, kaip man sekėsi Rygoje.
Neblogas aptarnavimas, a?, – aš čia buvau prieš kokį mėnesį, bet ji ne tik prisimena mane, bet ir visą istoriją su mano bilietais. Esu šiek tiek sutrikęs, todėl išlemenu trumpą “Everything went OK”. Ji nusišypso ir pasiteirauja, kuo galėtų padėti šį kartą. Greitai išpyškinu “I need a ticket to Vilnius on the following Tuesday”. Žodį Vilnius specialiai ištariu kaip Vilnius, o ne suanglintą ‘Vilnijas”, bet jai jokių papildomų klausimų nekyla (šiaip jau norvegam tas Vilnius nieko per daug nesako, nebent pamini Lietuvą ir jie tada logiškai išmąsto, kad čia gali būt šalies sostinė).
Ji greitai suranda man skrydžio kainą. 2400 kronų. Maždaug tiek, kiek man kainavo skrydis į Rygą. Tik pirmyn ir atgal. Labai keista, todėl nesusilaikau nemandagiai paklaust “Are you serious?”, nors ir taip aišku, kad panelė Cruz klaidų nedaro. Ji pasisiūlo paieškot skrydžių ne tik antradienį, bet ir pirmadienį bei trečiadienį. Trečiadienį skrydžiai gerokai pigesni – “tik” 1800 kronų. Nelieka nieko kito, tik pirkti, kol ir šitas nepabrango iki 2400 kronų. Į priekį atskridau už 560 litų, atgal skrisiu už šiek tiek daugiau nei 800. Nors nėra čia ko stebėtis, vien aptarnavimo mokestis čia atsieina 120 litų.
Vis dėlto aš negaliu nustoti žavėtis panele Cruz. Ji viską daro taip greitai ir užtikrintai, viską išdėsto taip aiškiai ir suprantamai. Negana to, ji puikiai šneka angliškai. Negalėjau jos už tai nepagirti. Ji tik nusijuokia ir atsako: “Well, the fact that I’m British, surely helps here”. Keista, kaip aš anksčiau nesusiejau jos britiškos pavardės ir to malonaus ausiai britiško akcento. Na, gal nepagalvojau, kad į Norvegiją dirbti važiuoja ne tik lietuviai, bet ir britai.
Po tokio aptarnavimo visai nesigailiu pasirinkęs SAS.
***
Paskutinį pirmadienį oras pasitaiso, todėl gaunu ilgai lauktą ir paskutinę progą nudažyti terasą. Likusį darbo laiką iš esmės jau nieko nepadarau – bet kelios valandos vis tiek nieko nepakeis. Per pietus užsižiūriu iš bibliotekos parsineštą filmą Jarhead (likimo ironija – tik paskutinį savaitgalį Bergeno bibliotekoj radau atskirą DVD filmų skyrių, kur galima namo pasiimti net 5 DVD filmus).
Vidury dienos sutinku kaimynę, kuri su savo šešiamečiu anūku per mūsų kiemą traukia žvejoti. Ji užklausia: “So you are a very rich man now, aren’t you?”. Tokio klausimo nesitikiu ir net nežinau, ką jai atsakyt, todėl tik nusijuokiu. Ji man dar palinki sėkmės Rygoje:
- “So goodluck for you in Riga”.
- “Ammm, but I live in Vilnius”. – sutrikęs atsakau
- “Ahh, sure that’s the capital of Latvia”
- “It’s actually Lithuania”. – pataisau
Ji nuo to nė kiek nesusigėsta ir toliau man kažką pasakoja. Dar pamenu, kaip atvažiavęs jai tris kartus pakartojau Lietuvos pavadinimą, bet, akivaizdu, to jai neužteko, kad įsimintų…
Po valandžiukės ji grįžta atgal ir rankose laiko kažkokią žalią žuvį. Ne šiaip sau žalią, o akivaizdžiai paveiktą kažkokių cheminių medžiagų (nenuostabu – juk ten uosto teritorija). Žuvis atrodo tikrai nekaip, tačiau mano kaimynė dar turi vilties, kad čia tokia žuvies rūšis – sako eis pažiūrėt į kažkokią žuvų enciklopediją. Sėkmės…
***
Vakare ateina laikas galutiniam atsiskaitymui. Gaunu visus pinigus + man grąžina visus pinigus už lėktuvo bilietą ir dar prideda kelis tūkstančius kronų extra. Nieko sau… Po to Oddo žmona dar paklausia, per kiek laiko būčiau tiek uždirbęs Lietuvoj. Mintyse suskaičiuoju ir pagražinęs atsakau, kad per 4-5 mėnesius. Jos veido spalva keičiasi mano akyse ir jai nereikia nieko sakyti, nes aš suprantu, ką ji mano. Norvegijoj tie pinigai, kuriuos gavau, būtų uždirbami per kokį pusę mėnesio, o ne per du…
***
Galiausiai vakare išlekiu apsiprekinti. Šiek tiek rūbų, šiek tiek suvenyrų, juodų saldainių ir originalių marškinėlių. Vis dėlto kažko trūksta, todėl nusprendžiu apsipirkimą tęsti ir antradienį.
Antradienį oras vėl visiškai prastas – bet tai jau įprasta. Ryte nuvažiuoju į biblioteką, atiduotu viską, ką turėjau ir paaiškėja, kad nėra jokios numatytos narystės nutraukimo procedūros, maloni darbuotoja tik praneša, kad savo bibliotekos kortelę galiu pasilikti atminimui.
Po bibliotekos sugalvoju nuvažiuoti į vieną didžiausių prekybos centrų Bergene – Lagunen. Odd’as sakė, kad jo atidarymo metu tai buvo didžiausias prekybos centras Norvegijoj. Nežinau kada tai buvo, bet tai tikrai teikia daug vilčių. Tokio dydžio centrai čia sutelkti toli už centro, autobusas važiuoja ilgiau nei pusvalandį ir leidžia man paskutinį kartą pasigrožėti Norvegiška aplinka. Vis dėlto pats prekybos centras yra visai neįspūdingas. Du aukštai ir daug niekam nereikalingų parduotuvių. Nieko gero čia nerandu, tik sugaištu pusę dienos. Mūsų Akropoliai tirkai geresni.
Grįžęs į centrą, dar pasivaikštau po centrines parduotuves, paskui grįžtu namo ir namiškiams nuperku šiek tiek norvegiško maisto šalia esančiam prekybos centre.
Vėliau laukia lagaminų pakavimas ir namų tvarkymas.
