Taip taip, kur buvę, kur nebuvę lenkai ėmė ir lyg niekur nieko pradėjo darbuotis mano panosy. Jau maniau, kad čia visur mano teritorija, kad esu vienas ir nepakartojamas darbuotojas, tvarkantis ir prižiūrintis visas šitas valdas. Bet kur tau!
Viskas prasidėjo prieš dvi savaites, kai grįžęs iš Rygos pamačiau kokį tai darbininką, rausiantį griovį prie namo. Iš pradžių galvojau, kad čia Oddas pasamdė norvegą, kad iškastų tą didžiulę degalų cisterną, kuri buvo naudojama namui šildyti ir dabar tapo nebereikalinga. Per daug dėmesio į jį nekreipdamas darbavausi sau žemiau esančiam gėlyne. Netikėtai išgirdau vieno žodžio klausimą – „ Polak?“ . Pakėliau akis ir pamačiau šitą darbininką, persisvėrusį per sienelės kraštą ir žiūrintį žemyn į mane.
Minučiukę nesupratau, kokia kalba čia manęs klausia. Galėčiau prisiekt, kad čia lenkiškai „Lenkas?“. Norvegiškai skambėtų kaip nors „Polen?“. Bet tai iš kur norvegas moka lenkų kalbą? Na, tikriausiai čia jis išmoko vieną šitą žodį, kad galėtų pašiept konkurentus iš pigios darbo jėgos šalies. Kol visos šitos mintys perbėga mano galvoj, mes žiūrim vienas į kitą. Aš galiausiai atsakau klausimu „You mean Polish?“. Jis tik linkteli galvą – akivaizdžiai nemoka anglų kalbos. „No I am not Polish“ – įsižeidęs atšaunu. Kas aš jam toks, kad mane lenku laikytų – ir iš viso, kodėl aš būtinai turiu būt lenkas? Gal aš slovakas arba čekas arba koks amerikietis? Jis nusišypso ir nueina sau. Keistas norvegas, tikrai keistas norvegas.
Praėjusią savaitę, kol atvažiavo kranas ir šiaip ne taip tą cisterną iškėlė, šitas darbininkas buvo dingęs. Šią savaitę jis vėl pasirodė su dviem savo kolegom. Aš kaip tik dažiau lauko kėdes ir stalą visai prie pat tos vietos, kur buvo iškasta ta cisterna.
Nieko neįtardamas nugirdau jų ir Odd’o pokalbį. Ir vos nepradėjau garsiai juoktis, kai supratau, kad Odd’as šneka norvegiškai, o jie – lenkiškai. Na, šiaip ir reikėjo tikėtis, kad čia lenkai, nes norvegai, dirbantys tokius darbus, jau išnyko. Bet vaizdas tai tikrai juokingas: vienas šneka norvegiškai, kitas lenkiškai ir abu vienas kitą supranta. Nors čia turbūt labiau padeda gestų kalba: lenkai skėsčioja, mosuoja rankom, atrodo tuoj ims ir pakils į dangų.
Bet šiaip tai nieko blogo apie lenkus negaliu pasakyt – atvirkščiai, jų tarpusavio pašnekesiai man sukelia kažkokią nostalgiją. Lenkų kalba kažkodėl man tokia savotiškai artima – labai norėčiau ją išmokt – net labiau nei švedų ar norvegų. Keista. Tų lenkų man net pagailo. Pradeda darbą ankščiau nei aš, baigia – vėliau nei aš ir jie nedaro valandos ilgio pietų pertraukos. Neaišku, kiek laiko jie jau čia dirba, neaišku, kiek laiko dar dirbs, neaišku, kaip jiems čia sekasi gyvent nemokant nei norvegų, nei anglų kalbos. Jop, neatrodo, kad jų gyvenimas čia labai lengvas.
