Gaila pripažint, bet per tas 42 Norvegijoj praleistas dienas netapau norvegiško maisto ekspertu. Tačiau tų 42 dienų visai užtenka bent jau pamatyti, kokį maistą žmonės perka supermarketuose bei kokį valgo išėję į miestą.
Junk Food‘as čia labai populiarus: kas antram patvory čia į valias gali prisižiūrėti naudotų McDonald‘s hamburgerių pakelių ar SevenEleven kavos puodelių (taip, patvoriuose čia yra šiukšlių – kuo toliau nuo centro, tuo daugiau). Centre, be dviejų McDonald‘s ir dviejų BurgerKing restoranų, yra daug mažų vietinių parduotuvių (pvz. SevenEleven), kur be paprasto maisto galima nusipirkti kavos, šaltų gėrimų, hamburgerių ar picos išsinešimui. Ir toks maistas labai pigus, pvz. komplekso kaina Burger King‘e prasideda nuo 16 litų – tik apie du kartus daugiau nei Lietuvoj. Maistas paprastuose restoranuose ir kavinėse yra žymiai brangesnis, iš dalies dėl to, kad centre labai daug turistų. Patiekalų kainos prasideda nuo 40-50 litų, o normaliai pavalgyt turbūt reiktų ir visos šimtinės.
Būtent todėl taupūs norvegai, išėję pasivaikščioti į miesto centrą, neina į restoranus ar kavines – jie nusiperka gabalą picos, kolos ir sėda ant kokių laiptų arba įsitaiso ant vejos ir smagiai sau sukemša greitus pietus. Išrankesni nueina į supermarketą, nusiperka mažą vienkartinį grilį, mėsos kepimui, paruoštų salotų, įsitaiso ant tos pačios vejos ir pasidaro pikniką miesto centre. Labai įdomu stebėti Bergeno centrą šeštadienio popietę – atrodo, kad visas miestas susirinko į centrą pagulinėt saulėj, pavalgyt ir pažaist kokį mini futbolą parke.
Apskritai, maistas išsinešimui čia labai populiarus: net ir paprastą dieną gali pamatyt kokią merginą, einančią gatve ir kartu valgančią kokį kiniečių patiekalą iš kartoninės dėžutės.
Dabar jau turbūt visi galvojat, kad pusė norvegų yra nutukę ir netelpa pro autobuso duris. Bet taip nėra. Aš net manau, kad lietuviai labiau kenčia nuo nutukimo nei norvegai, nors pastarieji suvalgo daug daugiau junk food‘o. Iš kitos pusės, kuo cepelinai geresni už junk food‘ą? Per didelį kalorijų kieki norvegai labai greitai sudengina: einant gatve mane būtinai pralenkia bent keli bėgigai ir keli profesionalūs dviratininkai. Reikia tik įsivaizduot, kiek žmonių lankosi sporto klubuose.
***
Supermarketai čia šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių – nežinau tik į gerą, ar į blogą pusę. Dažnai pasigendu čia savo Maximos XXX, kur galima rasti viską ir prekę rinktis pagal daugelį kriterijų. Čia nemačiau dar nė vieno tokio didelio supermarketo. Tokių tikriausiai yra tik už miesto.
Įėjus į kiekvieną supermarketą visada pasitinka Pantautomat‘as. Šis automatas „suvalgo“ naudotus stiklinius ir plastikinius butelius ir atspausdina atitinkamos vertės kvitą, skirtą pirkti supermarkete. „Pant“ yra lietuviško užstato atitikmuo. Tik čia jį reikia palikti ne tik už stiklinius, bet ir plastikinius butelius. Todėl 4×1,5 L kolos pakuotė, kainuojanti 40 kronų, iš tikro kainuos 50 kronų, bet 10 kronų bus galima susigrąžinti, atidavus keturis kolos butelius Pantautomat‘ui. Paprasta, greita, efektyvu ir tausoja gamtą.
Supermarketuose labai daug pusgaminių ir greitai paruošiamo maisto. Man tai labai praverčia, nes nereikia galvot, ką valgyt pietums ir pan. Nors ilgai tokio pagaminto maisto nepavalgysi – jis sąlyginai brangus ir jį pirkdamas turėčiau pamiršt savo 70 kronų per dieną limitą. Dešrelės, nors jau įgrisusios iki gyvo kaulo, lieka vienintelė išeitis. Ir jos visai pigios – kažkada kilogramą nusipirkau už 9 litus – akcija buvo. Nors geresnės kainuoja daug daugiau.
Kai kuriuose prekybos centruose yra salotų barai. Visa esmė tame, kad pats gali susimaišyti savo salotas iš pateikto daržovių ir padažų asortimento. Kilogramas tokio malonumo kainuoja apie 50 litų. Yra ir jau pagamintų bei supakuotų salotų, nors jų pasirinkimas labai menkas. Čia ypač populiarios bulvių salotos – Potetsalat. Be jų dar galima rast krevečių, itališkų (morkos ir majonezas) ir dar kelių rūšių salotų. Šios supakuotos salotos yra gana pigios, pakuotė kainuoja nuo 5 iki 11 litų, tačiau nepasakyčiau, jog labai skanios. Pusę jų turinio sudaro majonezas. Ir ne koks Hellman‘s, o akivaizdžiai pagamintas kokiam norvegiškam pusrūsy.
Aš tiesiog myliu sūrį, bet čia prasti reikalai su juo. 250 gramų pakuotė kainuoja 13 litų, o jei nori skanesnio ir daugiau, teks sumokėt ir 20-30 litų. Šiaip kokios dešros ar sūrio kilogramo kaina čia maždaug prasideda nuo 40-50 litų.
Mano mėgstamiausia duona yra Fotballbrod. Blogai tik, kad ne visada jos būna. Ir apskritai, į vakarą prekybos centruose duonos čia kartais nelieka. Jos užsakoma nedaug – tik tiek, kad užtektų vienai dienai, todėl duona čia visada būna labai šviežia, minkšta ir traški. Norvegiška duona čia parduodama nepjaustyta, bet kiekvienam prekybos centre yra pjaustymo aparatas, tad jei nori, gali išsimt duonos kepalą iš maišelio (kuris, beje, visada būna paliktas atviras) ir susipjaustyt.
Prekybos centre į akis labai krenta šviežut šviežutėlės daržovės. Maximos triguba kokybės kontrolė, palyginus su norvegiška, gali slėptis krūmuose. Čia nereikia raustis pomidorų dėžės dugne norint rast padorų pomidorą. Čia jie visi puikūs – gali rinktis nebent pagal dydį. Panašiai ir su kitom daržovėm. Už šitą puikumą, aišku, ir susimokėt atitinkamai reikia. Kilogramas pomidorų kainuoja apie 15 litų, agurkas – 6 litus. Užtat kilogramas bananų kainuoja tik 7 litus.
Prekybos centruose visada turi pasirinkimą: pigus ir prastas arba brangus ir geras. Pavyzdžiui, poprastės ir kažkur prekybos centro kampe užkištos apelsinų sultys kainuoja 2,5 lito, o skanesnės ir prie pieno šaldytuve sudėtos – 7 litus. Todėl, jei gerai išniukštinėsi visą prekybos centrą ir rasi pačias pigiausias prekes, yra tikimybė, kad apsipirksi už 30-40 litų – panašiai kaip Lietuvoj. Skirtumas tik tas, kad stalas tikrai neluš nuo produktų gausos. Jei bandyčiau paįvairinti racioną ir pirkti brangesnių ir įvairesnių produktų, kaina išaugtų iki šimtų litų. Kartais man būna baisoka žiūrėti į norvegus, prisikroviusius pilną vežimėlį prekių – už tai, kas Lietuvoj kainuotų kokį šimtą litų, čia jie moka ~ 400-500 litų. Minimali lietuvio alga vienu apsipirkimu.
